24/08/2026
Tris metus mes čia gyvenome. Kiekviena lentyna, kiekviena kruopščiai atrinkta prekė, kiekvienas rytinis durų atrakinimas – viskas buvo kurta su beprotiška meile ir tikėjimu, kad Vilniaus senamiestyje galima kurti gražų, gyvą šeimos verslą. Augome, planavome kolekcijas, turėjome didelių planų.
Šiandien esame priversti užrakinti duris. Ne todėl, kad pritrūko idėjų, ir ne todėl, kad mūsų nereikėjo vilniečiams. Mus paprasčiausiai numarino fizinė blokada.
„Tvarkymo darbai truks 3 mėnesius“, – toks buvo Vilniaus miesto savivaldybės pažadas. Realybė? Trakų gatvės pradžia buvo aklai užkasta ir užtverta 7 mėnesius. Septynis mėnesius prie mūsų buvo neįmanoma prieiti. Visiškai nulinės apyvartos, milžiniški sandėlio likučiai ir augančios skolos tiekėjams.
Mažmeninė prekyba gyva tik apyvartinėmis lėšomis – kai jų nelieka, imi paskolas, kad išgyventum, nes kaskart patiki dar vienu pažadu „tuoj atidarysime“. Skolinomės tris kartus, mokėdami žvėriškas palūkanas vien tam, kad ištemptume iki datos, kuri vis būdavo nukeliama.
Galiausiai, atidarius vos trečdalį Trakų gatvės, prasidėjo naujas absurdo etapas – uždarė Vokiečių ir Vilniaus gatves. Likome atkirsti iš trijų pusių.
Šią vasarą tas srauto badas mus galutinai pasmaugė. Statybų pabaigos horizonte vis dar nematyti, o mūsų resursai ir jėgos tiesiog baigėsi.
Todėl šiandien norime pasakyti du labai skirtingus „AČIŪ“.
Ačiū mūsų bendruomenei, mūsų nuolatiniams pirkėjams, draugams ir visiems, kurie braidė per purvynus, kad mus palaikytų. Jūs buvote vienintelė priežastis, kodėl laikėmės taip ilgai.
Ir „ačiū“ Vilniaus miesto savivaldybė, merui Valdas Benkunskas ir visai atsakingai komandai. Ačiū už visišką tylą, nulinę komunikaciją ir demonstruotą abejingumą. Ačiū už tai, kad Trakų gatvė per visą praėjusią žiemą nuo sniego ir ledo buvo nuvalyta lygiai vieną kartą. Ačiū rangovams, kurie vieną gražiausių senamiesčio arterijų ištisiems metams pavertė nesaugia statybviete-sąvartynu, kurioje 50 metrų atkarpoje vienas po kito tyliai užgeso keturi smulkieji verslai. Šiandien atėjo mūsų eilė.
Duris senamiestyje užveriame, bet vilties visai nepaleidžiame. Bandysime išlikti ir veiklą tęsti internetu.
