29/05/2026
Aš tikrai maniau, kad dirbdama su žmonėmis jau pripratau prie visko.
Pripratau prie to, kad būna blogų dienų. Žmonės pavargsta, kartais kažkas nepavyksta, kažkas supykdo, kažkas skauda. Mes juk visi gyvenam tą patį gyvenimą.
Bet yra vienas dalykas, kurio niekaip nesuprantu.
Kodėl taip dažnai savo blogą dieną žmonės nusprendžia palikti kitam?
Neseniai turėjom situaciją. Klientė paskambino, pasakė, kad atvažiuos džinsų. Puiku. Laukiam. Turim didelį pasirinkimą, visada stengiamės padėti, patarti, surasti tai, kas tinka geriausiai.
Atvažiuoja.
Ir po visko galvoje lieka ne džinsai. Ne pardavimas. Ne tai, ką išsirinko ar neišsirinko.
Lieka pardavėja.
Žmogus, kuris po tokio bendravimo stovi visas išmuštas iš vėžių. Drebančiu balsu. Su tuo keistu jausmu, kai net nesupranti, ką padarei ne taip.
Ir žinot kas mane skaudina labiausiai?
Mes tikrai labai stengiamės.
Kartais ateinam į darbą su savais rūpesčiais. Kartais namuose būna tokie griuvėsiai, kad norėtųsi uždaryti duris ir nieko nematyti. Kartais pačios esam pavargusios iki kaulų.
Bet žmogui, kuris ateina pas mus, mes to nenešam.
Mes neišpilam savo nuovargio. Nepaliekam savo problemų. Neatiduodam savo blogos nuotaikos, nes žmogus, kuris atėjo pas mus, dėl to nekaltas.
Todėl man vis dažniau kyla klausimas - kodėl tai nebegalioja į kitą pusę?
Kodėl pardavėjas tapo tuo žmogumi, kuriam galima palikti viską, ką atsinešei? Pyktį. Nepasitenkinimą. Blogą dieną. Nesėkmes.
Mes tikrai suprantam gyvenimą. Suprantam, kad būna visko. Priimam daug daugiau, nei kartais atrodo.
Bet labai norisi, kad visi prisimintume vieną paprastą dalyką.
Už prekystalio nestovi pardavėjas.
Už prekystalio stovi žmogus.
Toks pats kaip ir jūs.
Su savo jausmais. Su savo rūpesčiais. Su savo gyvenimu.
Ir kartais vienas neapgalvotas sakinys jam lieka daug ilgiau, nei jums atrodo.
Mes neprašom ypatingo dėkingumo. Neprašom pagyrų.
Labai norisi tik vieno, kad žmogiškumas vis dar galiotų į abi puse.
