17/11/2025
Laiškas tai, kuri skaito.
Šiandien buvo viena tų dienų, kuri tarsi supurto iš vidaus.
Ryte išlydėjau vyrą į komandiruotę, į kitą šalį.
Ir nors tai ne pirmas kartas, širdis kažkaip vis tiek virpa.
Likau viena su dviem vaikais, dviem gyvūnais ir visu tuo, kas sukasi namuose…
Bet žinot, tai ne apie vienatvę.
Tai apie moters stiprumą, kuris pabunda, kai jo labiausiai reikia.
Šiandien manęs laukė hipnoterapijos seansas.
Ir turiu prisipažinti, prieš pat jam prasidedant, mane kaustė baimė.
Kilo mintis tiesiog atšaukti.
Nes taip jau būna, tiesa?
Kartais labiausiai bijome būtent tų patirčių, kurios mus labiausiai išlaisvintų.
Bet aš pasilikau.
Išdrįsau.
Ir po hipnoterapijos seanso išėjau ne su sumaištimi, ne su nuovargiu, o… su palengvėjimu.
Su vidiniu švytėjimu.
Su jausmu, kad kažkas manyje pagaliau sugrįžo į savo vietą.
Po to laukė pasivaikščiojimas, pietūs, dar vėliau, lyg to būtų maža, koučingo sesija.
Šį kartą ji kitokia. Aiškesnė, malonesnė, su atsakymais.
Po šių patirčių išsinešiau šią žinutę:
visi stabdžiai, visos baimės, visi „nežinau“ ir „negaliu“ gyvena tik mumyse.
Ir tik mes pačios nusprendžiame, ar joms likti ir joms paklusti, ar pažvelgti tiesiai joms į akis.
Šį kartą aš renkuosi žvelgti baimėms į akis ir eiti ten, kur manęs laukia kažkas geriau.
Bet žinot, kas mane labiausiai palietė šiandien?
Supratimas, kad viskas prasideda vaikystėje.
Kad mūsų nuostatos, baimės, reakcijos, tai šešėliai iš praeities.
Ir negana to...aš jau pati esu mama.
Ir aš nenoriu perduoti savo vaikams tų šešėlių.
Todėl einu į save.
Ieškau savęs.
Gydau save.
Iš meilės sau, kad galėčiau mylėti juos dar švelniau, dar saugiau, dar tikriau.
Ir jeigu tu skaitai šį laišką…
noriu pasakyti vieną dalyką:
Tu esi svarbi.
Tavo baimės - išgirstos.
Tavo kelias - prasmingas.
Ir tavo drąsa, net tada, kai virpa širdis, yra didžiausia dovana sau.
Linkiu, kad šiandien bent vieną žingsnį padarytum dėl savęs.
Kad ir mažytį.
Kad ir nedrąsų.
Svarbiausia savo.
Su meile,
Gabija