Viskas visiems

10/11/2025

😂

09/11/2025

08/11/2025

Rami universiteto paskaitos metu profesorius Sidney Engelbergas, kaip įprasta, skaitė medžiagą su gyvu entuziazmu. Auditorija klausėsi susitelkusi ir dėmesinga.

Staiga ramybę perskrodė atkaklus kūdikio verksmas – mažylio, kurį ant rankų laikė jauna mama, studentė, sėdėjusi paskutiniuose suoluose.

Pajutusi į save nukreiptus žvilgsnius, moteris sumišo, atsistojo ir tyliai patraukė durų link, nenorėdama trikdyti paskaitos.

Tačiau įvyko kas nors netikėto.

Profesorius Engelbergas, nepasakęs nė žodžio, sustojo, ramiai priėjo prie moters ir… paėmė kūdikį ant rankų. Sugrįžęs prie katedros, jis tęsė paskaitą it nieko nebūtų nutikę, švelniai glaudžiant mažylį prie krūtinės. Be komentarų, be priekaištų, be užuominų į drausmę.

Ši akimirka sukrėtė studentus. Daugelis vėliau pasakojo, kad dėstytojas toliau aiškino medžiagą tokiu pat aiškumu ir susikaupimu, neprarasdamas minties, lyg ši rūpestinga scena būtų natūrali mokymosi proceso dalis.

Vėliau paaiškėjo, kad tai – anaiptol ne vienkartinis jo poelgis. Sidney Engelbergas, daugiau nei 45-erius metus dėstęs profesorius, garsėjo giliu pagarbumu studentams, ypač jaunoms motinoms. Jis leisdavo atsivesti vaikus į paskaitas, maitinti juos auditorijoje ir niekada nelaikė to kliūtimi mokymuisi.

Jo garsi, po visą pasaulį pasklidusi mintis skamba taip:

„Motina niekada neturi rinktis tarp išsilavinimo ir motinystės. Šviesdami moterį, mes investuojame į visą tautą.“

Paskaitos metu padaryta nuotrauka, 2015-aisiais tapusi virusine, apskriejo socialinius tinklus ir žiniasklaidą. Ji virto žmogiškumo, įtraukties ir tikros švietėjo misijos simboliu.

Kartais svarbiausia pamoka slypi ne konspekte, o poelgyje. Auditorijoje mes mokomės ne tik dalykinių tiesų – ten mokomės būti žmonėmis.

P. S. Istorija apie profesorių Sidney Engelbergą ir kūdikį auditorijoje paremta tikrais įvykiais, nutikusiais Jeruzalės universitete Izraelyje.

08/11/2025

Kognityvinis perdegimas arba moksliškiau - Pūvančios smegenys 🫠
Taip, perskaitėte teisingai. Ir taip! Tai tikras mokslinis terminas! Mano šokas taip pat buvo šoke. Pasakoju!
Žodis „brain rot“ (pūvančios smegenys/smegenų pūvimas) tapo Oxford 2024-ųjų metų žodžiu🫣 Skamba beveik kaip Halloween'o vakarėlio tema, bet čia ne memų išradimas, o moksliškai aprašytas ir tiriamas fenomenas. Vaikai šiandien patiria ne tik skaitmeninę priklausomybę, bet ir nuolatinę smegenų perkrovą. Nieko naujo,žinau. O bet tačiau.
Mokslininkai (Yousef et al., 2025) „pūvančių smegenų“ fenomeną apibrėžia kaip „kognityvinio ir emocinio atbukimo būseną, kuri atsiranda dėl nuolatinio mažos vertės, bet didelės skaitmeninės stimuliacijos turinio poveikio.“ Kitaip tariant, nuo „scrollinimo“, „reelsų“, greitų žaidimų ir visko, kas suteikia greitą dopamino dozę, bet nesuteikia jokios prasmės.
Smegenys nebesugeba apdoroti tiek dirgiklių, todėl reaguoja taip, kaip pervargęs kompiuteris - stringa, lėtėja, „užlūžta“. 😷
Žodžiu, vaiko smegenys vis dar įjungtos, bet jau nebedirba pilnu pajėgumu. Ir čia įdomiausia dalis - tai neapsiriboja vien ekranais🫣 Kognityvinis perdegimas prasideda dar fizinėje aplinkoje, kurią mes jiems patys sukuriame 🫠☠️
Taip, mes.
Ryškios sienos. Perpildytos dekoracijomis klasės/grupės. Garsūs žaislai. Nuolatinis triukšmas, nuolatinė sensorinė stimuliacija.
Visa tai - ta pati perdėtinė stimuliacija (overstimulation), tik be telefono. Fisher ir Seltman (2014) tyrimai parodė, jog perkrautos, „gražios“ klasės trikdo vaikų dėmesį ir neigiamai veikia mokymosi procesą. O Stern-Ellran (2016) papildo, jog žaidimų erdvės su per daug spalvų mažina vaikų gebėjimą susikoncentruoti, blaško ir trikdo jų elgesį.
Taigi, vaiko smegenys kasdien gauna tūkstančius signalų. Ir galiausiai jos pavargsta.
Ne nuo mokslo. Ne nuo žaidimo. Nuo triukšmo! Mes, suaugusieji, norime vaikui „duoti daugiau“! Daugiau žinių, veiklų, spalvų, emocijų. Tik pamirštame, kad vaiko smegenys dar neturi stabdžio pedalo. Jos viską sugeria. Absoliučiai viską. O kai tampa per daug, jos tiesiog išsijungia.😶‍🌫️
Tada turime vaiką, kuris nebegali susikaupti.
Vaiką, kuris visko „nori“, bet niekas nebedžiugina. Vaiką, kuris pavargęs net po poilsio. Kuris nebesugeba patirti laimės ir gauti dopamino iš natūralios aplinkos - iš žmonių, santykių, žaidimo, kontakto.
Tai ir yra „brain rot“.
Kai viskas įdomu, bet niekas nebėra prasminga.
Nes vaikams nereikia daugiau stimulų! Jiems reikia mažiau triukšmo.
Kartais mažiau yra išmintingiau. Ir sveikiau ❤️