17/12/2025
Nepamenu, galbūt tai buvo antradienis, galbūt trečiadienis. Saulė tą dieną taip ir nebuvo pasirodžiusi, kaip nebuvo pasirodžiusi ir vakar ir visą pastarąja savaitę. Iš dangaus krintantys lietaus likučiai merkė gatvę apkarpydami ir taip trumpą gruodžio dieną. Po ketvirtos gatvė pamažu nyra į tamsą ir bet koks nežinia iš kur į dirbtuvėlę užsukęs personažas atrodo kaip ateivis, kurio apsilankymo tikslas ir prasmė taip ir lieka neaiškūs.
Ateivių būta dviejų. Pasirodė prieš penkias. Vyras iš pažiūros atrodė šešiasdešimties, jo gyvenimo pakeleivė gal kiek jaunesnė. Įėję pasilabino. Žinia, metams lekiant su klausa vis prasčiau, tad, dirbtuvėlėje skambant muzikai, pasigirdo, lyg pasisveikinta lietuviškai.
- Labas vakaras, - nužvelgiau atvykelius. Jų apranga buvo visiškai paprasta, jokio prekinio ženklo ar išskirtinio atributo, leidžiančio klasifikuoti pagal profesiją, klasę ar socialinį sluoksnį. Paprasta, kasdienė,(atmetus neigiamą konotaciją tiktų netgi apibūdinimas “banali”), tačiau patogi. Akivaizdu - mados vėjai jiems nė motais. “Tikriausiai iš rajono - pagalvojau, - ten nėra prasmės puikuotis savo garderobais”. (vartodamas žodį “rajonas”, turėjau omeny provinciją, gerąja to žodžio prasme).
Svečių galvos palinko virš apyrankių ekspozicinės vitrinos. Paprastai, nužvelgdamas potencialų pirkėją, mintyse perbėgu visą savo asortimentą įvertindamas kas galėtų tikti. Šiuo atveju neturėjau jokių vizijų. Iliuzijų tuo labiau.
- Galite pasimatuoti, jei rasite ką įdomaus, - paslaugiai atidariau ekspozicijos stalčių.
Sumišimas ir nebylūs klausiami žvilgsniai poros veiduose reflektavo frazę pakartoti angliškai.
Pastarasis variantas buvo priimtas čia ir dabar, su palengvėjimu. Perėję į tarptautinę įsikalbėjome. Beje, jų anglų buvo nepriekaištinga. Ieškojo ko nors autentiško, sūnui. Toliau, keletą mūsų pokalbio minučių galima be sąžinės graužimo praleisti, nurašant kaip rutininį pirkėjo ir pardavėjo bendravimą, kai staiga svečias sureagavo į dirbtuvėlėje grojusią radijo stotį.
- Ką aš girdžiu! Radijo stotis iš Sietlo! - tarė jis,- Jazz 24!
Trumpam netekau žado. Prieš mane stovėjo sielos brolis išpažįstantis tą pačią religiją - džiazą. Esu sulaukęs nemažai komplimentų, kad dirbtuvėlėje skamba gera muzika, bet, kad kas atpažintų džiazo radijo stotį, to Al Bravo istorijoje nebuvo. Replika nevalingai “žmones iš rajono” katapultavo į kitą orbitą, kitą bendravimo lygmenį, kuriame apyrankės, krepšiai, piniginės ar, bet kokie pirkimo-pardavimo aktai netenka prasmės. Pokalbis įgavo pagreitį. Intuityviai, šeštu jausmu pajutau, kad prieš mane šviesuomenė. Ir dar, iš pažiūros maža smulkmena neleido nė akimirkai suabejoti poros inteligencija: mano akivaizdoje tarpusavyje jie kalbėjo angliškai.(!) Įprastai, jei į dirbtuvėlę užsuka lankytojai iš svečių šalių, kaip taisyklė, tarpusavyje jie bendrauja savo gimtąja kalba. Ir ta menka vakaro smulkmena (poros anglakalbė) vos patenkanti į regos, tiksliau klausos lauką, mane automatiškai integravo į jų pokalbio minčių srautą. (Deja vu: sovietmečiu prie grupelės pokalbio pašnekovų prisijungus nors vienam rusakalbiui, automatiškai pereidavom į didžiojo brolio kalbą).
Mėgstamos radijo stotys, jų formatas, grojaraščiai, “made in China” šlamšto invazija, komplimentai Kaunui, ir kiti bendri vardikliai suartino ir pokalbis tapo nepaprastai šiltas. Kalbėjomės lyg seni pažįstami. Beje Kaunas gavo liaupsių už ramybę ir švarą, už gabaritą ir žmonėmis neperkrautas erdves (didmiesčių triukšmas, spūstys, gyvenimo tempas, etc. - sunkinanti aplinkybė).
Pora išsirinko keletą mano darbų: apyrankę ir pakabuką. Abu minimalistinius. Atėjo laikas atsisveikinimui. Bet kuriuo atveju, subliuškus pirmajam įspūdžiui, privalėjau išsiaiškinti su kuo turėjau garbės…
- Tai, sakykite, iš kur jūs? - paklausiau, norėdamas patenkinti smalsumą.
- Mes estai, - šypsodamasis tarė vyras.
- Talinas?, Tartu?, Pernu? - perklausiau žūtbūt norėdamas pademonstruoti savo geografines žinias.
- Ne, mes iš ……….. (countryside, čia galima būtų įrašyti bet kurį estišką kaimą analogišką Tirkšliams, Igliaukai etc., tiesiog nepamenu to pavadinimo).
Mano smalsumas buvo patenkintas. Jį pakeitė nuostaba. Viskas susidėliojo į lentynas. Pora vertėsi keramika. Keramika ir glazūra. Tiesiog pabėgę iš miesto ir radę prieglobstį kaime. Kur viskas nepalyginamai erdviau, ir kur laikas teka daug lėčiau.
Atsisveikinome kaip seni bičiuliai. Išlydėjau juos į gatvę norėdamas parodyti šalia dirbtuvėlės įsikūrusią keramikos studiją, bet laikas jau buvo vėlus. Dar kartą atsisveikinome linkėdami vieni kitiems gražių švenčių.
Prabėgo veik savaitė nuo poros vizito, bet vis dar su šypsena prisimenu jų apsilankymą ir pokalbio nuotrupas. Kartais bandau įsivaizduoti kaip atrodo jų studija, kažkur Estijos kaime, pasaulio pakrašty.
