02/09/2026
Pirmiausia – nenoriu neštis svetimų patirčių į savo motinystę.
Kiekviena mama yra skirtinga.
Kiekvienas vaikas – taip pat.
Tai, kas buvo sunku kitai mamai, nebūtinai bus sunku man.
Ir atvirkščiai.
Kiekvienos patirtis yra tik jos.
Kartais girdžiu:
„Oi, palauk, čia dar tik pradžia.“
„Bus dar sunkiau.“
„Dabar dar nieko…“
Ir pagalvoju – o kodėl aš turiu iš anksto laukti kažko sunkaus?
Žinoma, bus ir sunkesnių, ir lengvesnių dienų.
Niekas nesakė, kad auginti žmogų lengva.
Bet noriu patirti savo motinystę, o ne iš anksto gyventi pagal kitų patirtis.
Noriu mėgautis tuo, kas yra dabar.
O kai bus sunku – prisiminti, kad ir tai praeis.
Antra – nenoriu lyginti.
Savęs su kita mama.
Savo vaiko su kitu vaiku.
Aš turiu savo vaiką.
Savo santykį.
Savo patirtį.
Savo motinystės kelionę.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas – mamai nebūtinai reikia patarimo. Kartais jai tiesiog reikia žmogaus šalia.
Palaikymo.
Išklausymo.
Pagalbos.
Pokalbio.
Ir paprasto: „Tu susitvarkysi.“ 🤎
Nes labai daug kas pasidaro lengviau, kai žinai, kad nesi viena.
