18/06/2025
Kartais menas gimsta ne iš naujos medžiagos, bet iš to, ką gamta, istorija ir laikas jau buvo pasmerkę tylai.
Giedriaus Čepaičio rankose, senų dvarų ir sodybų likučiai, pelkėse aptikti ąžuolai, papuvusios lentos ar atskiri jų fragmentai virsta nepakartojamais ir vienetiniais interjero objektais.
Ąžuolas, kūrėjui, tai stiprybės, ištvermės ir šaknų simbolis; tai mūsų tapatybės atspindys, mūsų tautos stuburas.
Visa kūryba prasideda nuo išlaisvinimo: senas medis valomas smėliapūte, šalinamos pagedusios, pūvančios vietos, kol atsiveria tikrasis ąžuolo raštas. Vėliau, švifavimas, lyginimas, švelninimas tol, kol medis tampa šiltas prisilietimui. Kai medis paruoštas, Giedrius perleidžia jį metalo meistrui (daugiausiai bendradarbiauja su kalviu Rolandu Jakuboniu), kuris sujungia seną ąžuolą su perlydyto, seno metalo detalėmis. Taip užbaigiamas darbas ir gimsta naujas, monumentalus kūnas.
Rezultatas - gyva medžiagų istorijos tąsa, kuri iš turitingos praeities tampa šiuolaikinio žmogaus estetiniu atradimu. Tai objektai, sustingę laike, alsuojantys natūralumu, meile gamtai ir gimtinei.