03/08/2026
MAMOMS.
APIE LŪŽIUS. ŠĮKART NE E-PARDUOTUVĖS.
Neseniai girdėjau dūžtančios svajonės garsą.
Ji barkštelėjo ne kaip iš rankų išslydęs trapus eglutės žaisliukas.
Ji dužo tokiu triukšmu, kurį skleidžia stiklo konteinerį į save verčianti šiukšliavežė.
Kaip taisyklė tai daranti ankstyvais rytais.
Neseniai mačiau, kaip mano akyse sugriuvo skrupulingi Vasaros planai.
Ne, ne taip, kaip nuo oro gūsio nuvirsta kortų namelis.
Jie pasipylė šukėm, lyg ką tik kas nuo žemės būtų pakėlęs ir švystelėjęs žemyn stiklinį dangoraižį.
Priėmimo skyriuje bilda vežimėlio ratai, barška procedūriniame kabinete ruošiami instrumentai, bet jų keliamą garsą nustelbia 1 gana tyliai pasakytas žodis.
Kuris, kaip koks uraganas išrauna su šaknim svajones ir padrikai išbarsto Vasaros planus.
O tu. O tu stovi procedūrinio kampe ir įsivaizduoji turinti kažkokių supergalių tuos du triukšmus "perrėkt".
Nors burbi turbūt ne garsiau, nei skrenda uodas.
Bet lyg užsikirtus plokštelė glostai ir kartoji:
Sugis.
Praeis.
Pamirši.
Gal galvoji, kad šitas murmėjimas koks stebuklingas tepalas, nuo kurio ima ir susiklijuoja sulūžę kaulai?
Ką tik perskaičiau Backmano knygą "Mano draugai", kurioje pasakojama apie keturių draugų gražiausią vaikystės Vasarą. Ir dažnai pridedama: "ji tokia buvo, kai mums buvo 15".
Mano širdies kapitonui 15.
Metas, kai po užpakaliu būtų kas pabėręs adatėlių- nenusisėdi, nors tu ką.
Pabūti, patirti, pamatyti, išmėginti šaudo papūstų plaukų galvoje fejerverkais.
O tada.
Tada viena (nu ok, gal buvo dvi) baltai apsirengusios daktarytės tuos fejerverkus nutildo vieninteliu trumpu žodeliu: "lūžis".
Kerta, kaip Dankano Maklaudo kardu.
Bet tu smeigtukų iš po minkštosios pamiršta ištraukt.
Tavo nuotykių ieškotojo širdis lieka nesusipratus, kaip dabar reikės gyvent su gipse įkurdinta koja.
Nes palatoje plačiai sparnais plasnoja jausmas, kad gipsan įtaisė plakančią širdį, o ne palūžusią koją.
-Atiduok savo ligą man,- sakydavo ant lovos krašto atsisėdusi Mama, kai vaikystėje, po trumpos pertraukos ir vėl paleisdavau kosulių salvę.
-O kad ta koja būtų sulūžus man,- beveik antrindama savo Mamos žodžius, šnibždu Dominykui. O gal labiau sau.
Juk koks skirtumas, ar tau 40-ta. Ar "Kem pirma" ar "kem antra" Vasara nueitų šuniui ant uodegos.
Bet jokiais būdais to padaryta negali 15-ta gyvenimo Vasara.
Mamos stiprios. Jos neverkia.
Gal kartais guodžia uodo zvimbimo garso žodžiais, nes garsesnių neišeina išspaust iš gerklės.
Gal kartais laido juokelius, kurie vėliau viską pergalvojus išties verti statuso "verčiau būtų buvę tiesiog patylėt",
bet bendra paėmus-
Vaidina tvirtas, lyg būtų akmeninės uolos.
Bet kai niekas nemato ir niekas negirdi.
Ir tvirčiausios uolos ima byrėt.
Po įgipsuotos širdies vakaro (oj, kojos), kitą rytą lijo.
Mišku ėjo Mama.
Ta, kur tvirta, kaip uola.
Sulijusi.
Tik kažkaip, šlapesni už drabužius buvo skruostai.
Gal todėl, kad du lietūs ant jų "susijungė"?
Laikas gydo žaizdas.
"Klijuoja" lūžusius kaulus.
Lopo paplyšusius širdies skutus.
Klijuoja nuotaikos likučius.
Su laiku.
Iš po juodų debesų ir vėl išlenda saulė.
Sako telefonas mus girdi ir seka.
Paieškos langeliuose ieškoti raktiniai žodžiai "ramentai", "neįgaliojo vežimėlis" prieš akis "švysteli" kitiems įvykstančių nelaimingų atsitikimų "suvestinę".
Nors prisiekiu- nelaimingesnių už save neieškojau.
Pats telefonas man siūlė žiūrėt į:
-žmones, neįgaliųjų vėžimėliuose sėdinčius nuolat.
-traumas, kurios baigiasi ne laikinais gipsais, o kur kas rimtesniais sužeidimais.
-spaudoje sušmėžuoja pranešimai apie kelius tragiškus autoįvykius, kurių metu žuvo žmonės, kurie taip pat skaičiavo gražiausias savo gyvenimo Vasaras.
Tada supranti, kad tas, ką tik girdėtas dūžtančios svajonės ir subyrančių planų garsas tuokart atrodęs toks didelis, buvo tik eglutės žaisliuko baršktelėjimas ir nuo oro gūsio sugriūvančio kortų namelio šlamėjimas.
Žinia, kad JIS IŠGYS.
Vėl bėgios.
Ramentai iš namų išsikraustys.
Sugipsuota širdis (oj, koja) bus išlaisvinta.
Skamba, kaip didžiausia pasaulyje LAIMĖ.
Prisiminimai apie sugipsuotą vasarą ir dvigubą lietų skruostais išnyks.
Ne.
Mamos nieko nepamiršta.
Mamų širdims smulkmenų nebūna.
Pastarieji prisiminimai liks ilgam....kaip gera gyvenimo pamoka, jog reikia vertinti tai, ką turi, rodos visiškai savaime suprantamo ir jokiais būdais neatimamo.
LAISVĘ JUDĖTI.
ypač, kai tau 15.
Kai viskas įvyko, gūsčiojau pečiais- kur tas mano Dosnus likimas buvo pasidėjęs, kad viską taip sudėliojo?
Kiba kokių atostogų po palme išvykęs buvo?
O dabar- kai emocijos klusniai sugulusios į vietas, esu dėkinga už praktinę pamoką.
Vertinti tai, ką reguliariai vertinti PRIMIRŠTAME.
DAŽNAI.
VISI.
V.
Arba.
Mama. Kuri, kaip uola.
Tvirta ir kartais byranti, nes skauda dėl to, kurį myli labiau už save. Gerokai stipriau.
