07/06/2026
Kai buvau vaikas visiems drąsiai ir užtikrintai aiškinau, kad:
MANO TĖČIO PAGRINDINIS UŽSIĖMIMAS- PRISUKTI NAMIE VISUS LAIKRODŽIUS.
*mano vaikystėje nebuvo po ranka "mobiliakų", į kuriuos gali žvilgtelėti.
-Nujau nujau,- šypsodavosi aplinkiniai,- gal ne tik laikrodžius tavo Tėtis prisukinėja?
O aš tik pagūsčiodavau pečiais ir niekaip nesuprasdavau- kas gali būt svarbiau- nei mokėti prisukti laikrodžius, kad jie tiksliai rodytų ir mes niekada niekur nepavėluotume.
Tai mokėjo TIK TĖTIS.
Stebuklingumas tas. Kad mes niekada niekur nevėlavom.
Ateidavom laiku. Grįždavom laiku.
Darbus atlikdavom nevėluojant. Ir buvome išmokytos, kad versti kitus laukti- yra nemandagu.
Tada galvodavau, kad dėl to prisuktų laikrodžių.
Dabar suprantu, kad jie čia buvo ne svarbiausi.
Šiandien daug ką suprantu kitaip.
Ir kai gyvenimas nuo vaikystės krantų jau nuplaukė į atvirą jūrą.
Kai šalia atsirado "princai", kurie tapo "karaliais" jau saviems vaikams.
Kai mažos (ir ne tik) rankytės šiandienos horizontuose tvirtai spaudžia jaunesnių Tėčių kaklus-
Norisi prisiminti "savus" KARALIUS.
Ir parplaukus iš tos "atviros" gyvenimo jūros pabraidžioti po vaikystės pakrantes.
Kai mes dar buvom PRINCESĖS.
laikrodžius suko KARALIAI.
Ir suprasti, kiek daug savo elgesiu ir pavyzdžiu JIE MUS IŠMOKĖ, kad šiandien būtume tuo, kuo esame.
Bet visų pirma- NIEKADA NEUŽAUGANČIOS JŲ PRINCESĖS.
Bent jau širdyse.
Už Tėčius.
Be jų. Viskas būtų kitaip.
🖤
